Džentelmeno gyvenime būna situacijų, kuomet dėl vidinių ar išorinių priežasčių tenka išpažinti savo retas nuodėmes. Dėl menko turinio apie jas užsiminti nėra prasmės. Kita vertus, minėtos priežastys, verčiančios džentelmeną žygiuoti link klausyklos, reikalautų pernelyg išsamaus ir atskiro aprašymo, į kurį šį kartą nesileisime.
Ką turėtų atsiminti nusprendęs išpažinti savo nuodėmes džentelmenas? Kokios dažniausiai daromos klaidos?
Besistumdančios ir bersibarančios minios maldininkų, dėl spūsčių sunkiai pravažiuojami keliai, nepakeliamos sanitarinės salygos, pasimetę verkiantys vaikai, nuo nesibaigiančių mišių išsekę dvasininkai - visa tai pažįstama besilankantiems religinių stebuklų vietose. Mažiau susidūrusiems vertėtų bent iš literatūros susipažinti su tokių įvykių liudininkų pasakojimais.
Kodėl verta užsiminti apie religinius stebuklus? Didelė jų dalis, kaip žinia, yra susijusi su akivaizdžiai pasireiškiančiomis skulptūrų ar atvaizdų fiziologinėmis funkcijomis. Šie reiškiniai tarsi medus pritraukia milžiniškas maldininkų minias. Iš džentelmeno pusės būtų gražu pačiam nesukelti tokių situacijų ir neleisti kilti aprašyto pobūdžio socialinėms kataklizmoms.
Suprantama išpažinties dalis yra atgaila. Gavus išrišimą ir po to gulint kryžiumi, džentelmenui yra svarbu išmintingai pasirinkti vietą bažnyčioje. Ilgesnį laiką gulint arti skulpturų ar paveikslų, galima sudaryti labai nepageidaujamą knarkiančio šventojo įspudį. Toks kūniško veiksmo kaip knarkimas ryšys su šalia esančiu atvaizdu lengvai gali sukelti stebuklingo reiškinio iliuziją ir pasukti šalia esančių žmonių veiksmus pavojinga linkme. Grandininė reakcija šiais neriboto informacijos plitimo laikais turėtų katastrofiškas pasekmes.
