Pasakojimo herojų geri bičiuliai tą popietę pasikvietė į jaukų pub'ą išgerti kelių pintų alaus. Kadangi pietų pertrauka jau buvo seniai pasibaigusi, o pub'as garsėjo savo firminiu patiekalu, džentelmenas gardžiai apsilaižė priešais savo akis pagaliau išvydęs didelę lėkštę pupelių troškinio. Patiekalas buvo tikrai firminis, ir džentelmenas su pasigardžiavimu sukirto dar dvi jo porcijas.
Laikas bei alus su gera kompanija tekėjo nepastebimai. Kad netektų alaus gurgšnoti tuščiai, kompanija mėgavosi tradicine užkanda - keptais žirniais su spirgais. Skanumėlis...
Visos šventės anksčiau ar vėliau baigiasi, be to, namo iš neplanuoto pasisėdėjimo kvietė pasiilgusios ledi sms žinutės.
Kelias namo šį kartą pasirodė kiek ilgesnis nei įprastai. Kaip bebūtų keista, bet su kiekvienu žingsniu, sulig kiekviena sankryža ankštinių daržovių patiekalai vis mažiau linksmino džentelmeno vėdarą. Praeiviai šnairuodami, rodės, taip ir varstė žvilgsniais padorų žmogų tarsi teroristą, besiruošiantį sunaikinti visą miestą milžiniška dujų ataka. Kaip tyčia pakeliui dar teko pasisveikinti su keliais išdygusiais pažįstamas. Džentelmenas tuo tarpu tenorėjo vieno. "Kad tik neapsijuokčiau... Kojos, neškite mane greičiau namo! Jau vos susilaikau..."
Galima lengvai įsivaizduoti, kad pagaliau uždarius namų duris nebuvo laiko nei uždegti šviesos, nei nusiimti skrybėlės. Tokio galingo dundesio, tokio patrankų griausmo nebūna net per didžiausas iškilmes. Kelnės plaikstėsi tarsi per audrą, langų stiklai laikėsi iš paskutiniųjų, o sietynas išsigandęs drebėjo.
Stichijos šėlsmas buvo įspūdingas ir nepakartojamas. Po jo ausyse ėmė spengti palaiminga tyla, kurią po gerokos pauzės nutraukė nedrąsus, bet didelis choras: "Su gimi-mo die-na..."
